taip ar kažkaip panašiai sakydavom kadaise su kelių akiniuočių kompanija. tai va, po kokių trejų metų pertraukos grįžau į špikių gretas. visą tą laiką kasdien lęšius nešiojau. užtai šiandien žemė iš po kojų slysta- pratinuos po truputį, o tie rėmai, ribojantys matymo lauką, vis dar toookie neįprasti. ne, lęšių nemesiu- dievinu nepriklausomybę nuo rasojančių, krentančių akinių, bet akis kartais pailsinti reikia. ai, dar laukiu, kada praeis šokas ir suvoksiu, kiek aš sumokėjau už juos. faktas, kad... read more
